atvestinys

atvestinỹs, -ė̃ smob. sutuoktinis, atėjęs gyventi į vyro ar pačios namus: Atvestinỹs į butą, t. y. žentas J. Jeigu į žentus vedį ima, tai yra, jei jis bus atvestinỹs, tai vedlys visuomet yra iš nuotakos pusės, o jei nuotaka bus atvestinė̃, tai vedlys yra iš vedžio šalies JR102.